Turbūt daugeliui mūsų yra tekę susidurti su artimo žmogaus senatve, taigi taip pat teko matyti artimojo pokyčius elgesyje ar besikeičiančią fizinę būklę. Ne paslaptis, jog pokyčiai kartais būna gana staigūs, tačiau kai kuriuos pakitimus galime pastebėti dar visai anksti bei laiku apsilankyti pas gydytoją.

Teigiama, kad senatvinis užmarštumas yra vienas pirmųjų demencijos požymių. Pirmiausia, pasireiškia atminties sutrikimai, kurie iš tiesų būna visai nedideli ir artimųjų siejami tiesiog su senyvu amžiumi, todėl dažniausiai didelio nerimo nekelia. Pamažu senyvas žmogus ima pamiršti, kur padėjo daiktus, jam tampa sunkiau koncentruoti dėmesį, pačiam atlikti kasdienius dalykus, tokius kaip prausimasis ar maisto gaminimas. Taip pat sutrinka orientacija mažiau pažįstamose vietose. Ligos pradžioje sergantysis ima mažiau pasitikėti savimi, kadangi dar suvokia savo ligą ir dėl jos išgyvena.

Ligai progresuojant, žmogus pradeda nebesuprasti, kad kažkas ne taip, tampa vis irzlesnis ir įtarus. Neretai sutrinka ir jo miego ritmas - dažnai būna neramus naktimis, sunkiau užmiega, nebesuvokia laiko ar paros meto. Orientacija aplinkoje taip pat prastėja. Žmogus gali neberasti namų išėjęs pasivaikščioti, o vėliau tampa sunku orientuotis net savo namuose.

Deja, laiku nepastebėta ir negydoma liga gali progresuoti labai stipriai. Senyvo amžiaus žmogui visiškai sutrinka orientacija vietos ir laiko atžvilgiu, pasireiškia haliucinacijos, ligonio elgesys tampa agresyvus, o kartais net nesuvaldomas. Patariama, pastebėjus pirmuosius, atrodytu, nors ir nežymius pasikeitimus senjoro elgesyje, kreiptis į gydytoją ir galbūt taip užkirsti kelią sparčiam šio sindromo progresavimui.